Galvojot dingau? Tikrai ne. Tiesiog analizavimas ir atsakymo ieškojimas plėšia nuo pečių galvą. Minčių ir išsikeltų hipotezių labai daug. O patvirtinimas atsiranda ne visoms.
Šiandien papasakosiu vieną, su specialistu rastą hipotezę, kuriai iš karto gimsta paaiškinimas ir tiesiog visą dieną po jos supratimo apie tai galvoju. Gal kažkas iš Jūsų panašių sąsajų ras savo gyvenime:
Vaikystėje augau su valdinga močiute ir maistas būdavo toks, koks būdavo. Tuo metu parduotuvės nelūždavo nuo kcal‘orijų taip kaip yra dabar. Maisto pasirinkti negalėjau – valgiau tai, kas buvo pagaminta. Balandėlius ir net rūgštynių sriubą (kai kam tai tikrai skanu).
Kaip tai neskanu? Kaip tai nevalgysi? Negerbi mūsų įdėto darbo? Tau nusispjaut, kad mes triūsiam virtuvėje begamindamos TAU maistą?
Na ir valgai, per jėgą, nes nenori įžeisti. O pasirinkti negali.
Tuo metu buvo tokie laikai, kad pridavęs alaus butelį, galėdavai nusipirkti porciją ledų. Ir tai jau buvo kaip lakmuso popierėlis. Tą galėdavai pasirinkti. Galėdavai nueiti ir suradęs iš vakaro dėdžių gertus ir paliktus alaus butelius nusipirkti 2, 4 ar net 5 ledų porcijas. Tai buvo laisvas pasirinkimas. Ir jis uždengdavo tą vidinę nuoskaudą. Pasitenkinimo viršūnė.
Va kaip viskas veikia. Sudėtinga, bet reikia kasti giliau.
