Šiandien aprašysiu žmogaus emocinį sprendimą ir realų Eric Edmeades tyrinėtą pasąmonės atsaką. Man jis pasirodė be galo įdomus, nes buvo logiškas ir su pagrindimu paaiškintas, todėl noriu juo pasidalinti su Jumis.
Mums reikės emocinio sprendimo, mūsų pasąmonės, na ir kokio litro, kito ledų arba gero pustorčio 😊
Mūsų emocijos skirstosi į tris dalis: emocija, kuri kyla renkantis netinkantį, bet „labai skanų“ maistą, emocija, kuri kyla valgant pasirinktą maistą ir emocija po maisto „sunaikinimo“.
Tyrinėjantys emocijas mokslininkai pastebėjo, kad pasitenkinimo pikas yra ne tada, kai mes „mėgaujamės“ ledais ar kitu „nepakeičiamu“ gaminiu. Pasitenkinimo pikas yra tada, kai mes priimam sprendimą, kad prisirysim to riebaus cukraus vaflyje (nekalbu apie vieną porciją, nes jei jau valgau, tai iki galo 😊). Vėliau, padarius kelis kąsnius, ta emocija keičiasi ir pasitenkinimas dingsta taip, kaip dingsta alkio jausmas. Jau anksčiau rašiau, kad įsijungus parasimpatinei nervų sistemai mes nusiraminame, organizmas užsiėmęs virškinimo reikalais, o nesant įtampos atrodo, kad mes euforijoj. Na, ir galutinėje stadijoje ateina kaltės jausmas ir emocinis fonas prakerta net ir rūsio grindis.
Kaip ir viskas suprantama. Reikia rasti kitą stimuliatorių, kuris pakeltų emocijas be „maisto“. Reikia kažko, kas nukreiptų dėmesį. Bet kaip? Iš karto pagalvoju ar griebdavausi maisto tada, kai darydavau kažką patinkančio? Tikrai ne. Bet kasdienėje įprastoje veikloje kažkas nutinka, ko pasėkoje griebiam tą kilogramą šokoladinių saldainių ar tris kebabus su dvigubu padažo ir kola. Maisto psichologai liepia sekti per dieną ištikusias negatyvias emocijas ir jas užrašyti. Po to analizuojant dirbti su jomis, taip gražinant sau emocinį stabilumą, o tuo pačiu ir pasąmoningą „skanėstų“ pamiršimą.
Na, o ką daryti surašius tas emocijas? Įdomu? Apie tai kitame straipsnyje.
Kaip visada dalinamės, spaudžiame patinka ir iki greito.
Image by Olya Adamovich from Pixabay
