Esu toks žmogus, kuriam visada įdomu pasižiūrėti iš mokslinės pusės, o iš mokslinės pusės emocinis valgymas yra psichologinis sutrikimas. Psichologinis, vadinasi gydymas įmanomas. Tik reikia teisingo nukreipimo. Reikia minčių, kurios galėtų sudėlioti atsakymo dėlionę.
Randu Dr.Tracey Marks. Ji sako, kad persivalgymo problema identifikuojama 5 punktais:
- Mes valgome greičiau nei įprastai.
- Persivalgę mes jaučiamės net nekomfortiškai sotūs.
- Valgome, nors tikrai sau galime pasakyti, kad nesame alkani.
- Valgome vieni, nes mums natūraliai gėda. Čia pataisyčiau, kad mūsuose tai vyksta šeimose, kur vieni kitus pripratę matyti naikinant didelius kiekius maisto ir jau nebe gėda.
- Na ir šleikštulys, depresija, kaltės jausmas. Tai vyksta po kiekvieno didelio persivalgymo.
Pasirodo persivalgymo sutrikimas turi ir kelias fazes:
- Švelnus – 1-2 kartai per savaitę,
- Vidutinis – 4-5 kartai per savaitę,
- Sunkus – 8-13 kartų per savaitę,
- Ekstremalus – daugiau nei 14 persivalgymų.
Daktarė pažymi, kad moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad persivalgymai yra lydimi emocijų (apie tai rašiau anksčiau) ir tos emocijos yra liūdesys, pyktis ir nusivylimas.
Taip jau išeina, kad yra būdų susidoroti su emociniu persivalgymu, tačiau mūsų smegenys visada ieško trumpiausio, lengviausio kelio. Ir tas kelias yra maistas.
Daktarė pažymi kelis gydymo būdus (juos būtinai patyrinėsiu) ir pamini, kad yra net ir medikamentinis gydymas, kas man yra visiškai nauja informacija. Panagrinėsiu, tačiau esu labai prieš bet kokio cheminio preparato vartojimą, jeigu tam nėra būtinybės.
Pagal jos rekomendaciją atsisiunčiau keletą Kristoferio Fairburno seminarų. Gal ten kažką rasiu?
Image by Gerd Altmann from Pixabay
